Jūratė

Viskas prasidėjo nekaltai – net pasakodavau anekdotus apie menopauzę. Tačiau vėliau simptomai vis stiprėjo ir dažnėjo, kol galiausiai tapo neįmanoma kentėti. Karščio bangos kartodavosi vidutiniškai kas valandą – apie 24 kartus per parą, dieną ir naktį.

Pirmiausia užplūsdavo karštis, po to – jausmas, lyg kas būtų užpylęs kibirą ledinio vandens. Atsirasdavo stiprus širdies plakimas, jausmas tarsi kas daužytų per galvą, kartu su dusulio priepoliais. Vėduoklę nešiojausi visur – bandydavau bent kiek sumažinti karščio bangas. Eidama miegoti į lovą nešdavausi visą arsenalą: kelis naktinius marškinius, guldavausi ant storo rankšluosčio ir jį nuolat keisdavau, vėduoklę laikydavau šalia pagalvės. Vos spėjus užmigti, klimaksas pažadindavo kaip kokia karo sirena. Ne kartą esu pabudusi nuo dusulio priepuolio – jaučiausi kaip žuvis, išmesta į krantą, bandydama bet kaip įkvėpti oro. Gyvenimas darėsi neįmanomas. Įvairūs tam skirti papildai man nepadėjo.

Mane išgelbėjo pakaitinė hormonų terapija, kurią vartoju jau ketverius metus. Nežinau, kaip bus, kai ją baigsiu – bijau to košmaro, kuris gali sugrįžti.