Gabija, 47 metai

Kad ateina menopauzė, net neturėjau tokios minties. Tačiau jaučiausi prastai. Viskas erzino – nevėdintos patalpos, darbo užduotys, kai reikia daugiau judėti. Atrodė, man nuolat taip karšta, kad galiu ir apalpti.
Viskas sunku – buitiniai darbai, ofiso darbai, sodo tvarkymas. Niekas neteikia malonumo, norisi tik gulėti ir niekur nedalyvauti.

Iš vyro išgirsdavau vis dažniau, kad esu liūdna ir viskuo skundžiuosi. Atrodė, tik užsidegu kažką daryti – jau esu nusivylusi savo idėja. Nuotaikų kaita tiesiog renkantis vakarienę! Bet svarbiausia, kad jaučiausi, lyg šalia manęs, tos pavargusios ir nelaimingos, eina ta senoji aš – kuriai viskas buvo įdomu, ji nesureikšmino smulkmenų. Supratau, kad noriu grįžti į save ankstesnę.

Užsirašiau pas šeimos gydytoją – pagalvojau, geriausia pradėti nuo organizmo parametrų. Ir nors kai kurie tikrai buvo lemiantys tą blogą būseną (feritino stoka, D vitamino trūkumas), ginekologė įvardino ir kitą priežastį – menopauzę. Neslėpsiu, kad patyriau šoką. Lyg gyvenimas būtų per greitai praėjęs.

Kas  padėjo?

Tuomet atėjo noras atsigriebti už viską, lepintis kaip tik galiu, jei kažkam jaučiu aistrą – tai ir pasiduoti jai. Pvz. ėmiau tyrinėti kvepalus, ieškoti įdomių, neįprastų, įsigyti tokius, kokiems visada gailėjau pinigų. Ėmiau domėtis dviračiais, maršrutais, visa su tuo susijusia amunicija, nebijoti keliauti viena – lyg atėjo supratimas, kad aš tikrai UŽAUGAU.

Menopauzė – tai būtent tas faktas, kad ir UŽAUGAU, ir SUBRENDAU.

Ėmiau drąsiai atsisakyti dalykų, kurie man atrodo neįdomūs, neetiški, eikvojantys laiką ir pan. Taip pat ieškau trumpiausių kelių – galiu išmokti apie dviračius pati, bet geriau nuvešiu į jų servisą, susirašysiu su kitu patyrusiu dviratininku dėl patarimų ir pan.

Nebeliko atidėliojimo jausmo